Trumpa penktadienio milongos istorija

Straipsnis yra perkeltas iš blogo Tango, etc, žiūr. originalą su komentarais.


Straipsnelis parašytas 2012 m. birželio mėn. ir atspindi tuometinę situacija. Dabar, 2012 gruodį, viskas yra kitaip, nes bendruomeninės penktadieninės milongos nebevyksta. Vietoj jų vyksta atskirų žmonių organizuojamos milongos. 


Šį straipsnelį rašau visų pirma todėl, kad jau yra apie ką rašyti. Antra priežastis yra ta, kad naujai pradedantys Vilniuje šokti tango žmonės nežino tos istorijos ir kodėl kažkas yra taip, o ne kitaip. Atrodo, žmonės nelabai domisi, iš kur tos milongos imasi iš viso, tačiau juk viskas turi savo priežastis, priešistorę. Norėtųsi su ta priešistore supažindinti dabartinius Vilniaus tango bendruomenės žmones.

Penktadienio milonga Vilniuje vyksta štai jau daugiau kaip 5 metus (rudenį bus 6) praktiškai kiekvieną penktadienį. Taigi - apie 50 vakarų kasmet, viso kokios 280 milongų! Penktadienio milonga patyrė daugiametę evoliuciją ir visada buvo susijusi su Vilniaus tango bendruomenės gyvenimu, jos vystymusi, pakilimais ir nuopoliais. Iš tiesų tai, kas buria Vilniaus tango šokėjus į krūvą ("bendruomenę") ir yra ši daugiametė penktadienio milongos tradicija. Tai unikali tradicija, tokio reiškinio nerasite aplinkinėse šalyse (bent aš nežinau).

 

Ką turime

Dabar pradedantys šokti tango naujokai atėję randa jau susiformavusią aplinką - reguliarų renginį (klubą), žmones ir jų šokimo stilių, muzikos skonį ir lygį, bendrą tango supratimą - ir nori nenori ima pavyzdį iš to. Tai yra visai neblogos kokybės pavyzdys. Jis kiek galėdamas atspindi Buenos Aires tango tradicijas, nors visi suprantame, kad tas nėra pilnai įmanoma, o ir nereikia. Tačiau ne visada viskas taip buvo! Tai, ką turime dabar, yra daugelio Vilniaus tango šokėjų daugiametis "tikrojo tango" ieškojimų rezultatas. Kartais sakoma, kad kažkokie konkretūs mokytojai - vietiniai ar atvažiuojantys - suformavo Vilniaus tango stilių, tango suvokimą, bet aš su tuo nesutinku. Vilniaus tango ir yra unikalus tuo, kad čia tango bendruomenė formavosi ne profesionalių mokytojų ir tango mokyklų pagrindu, kaip daugeliu atvejų kitose šalyse, bet vienos (penktadieninės) milongos pagrindu - tarytum kokio katilo, kuriame buvo sulydytos daug įtakų, tarp kurių svarbiausia - Buenos Aires autentiškos socialinio (ne profesionalaus) tango kultūros įtaka, žinios apie kurią buvo surinktos po kruopelytę iš daugelio šaltinių.

 

Paskutinius kelis metus pradėjusiems Vilniuje šokti tango žmonėms aš pavydžiu. Jie išvengė susireikšminusių pranašų (tarptautinių tango žvaigždžių) garbinimo, mėgdžiojimo ir įtakos, bevaisių "tango gimnastikos" pamokų, tuščių diskusijų apie "tradicinės tango muzikos nuobodumą" ir retrogradus, kurie negroja Bajofondo, apie tango meninę išraišką, inovacijas ir "nuevo", apie "senukų tango" ir "jaunimo tango" ir t.t. Naujai atėję žmonės pamato (penktadienio) milongoje normaliai šokančius žmones ir išgirsta grojančią normalią tango muziką. Tai yra, jie patenka į palyginus aukštos kultūros, brandžią tango aplinką.

Taip gaunasi, kad Vilniuje naujus tango šokėjus šokti moko mokytojai savo pamokose, bet galutinai jie yra (per)auklėjami (penktadienio) milongoje, t.y. bendruomenėje. Tai ypač svarbu vyrams, kadangi jie galų gale užduoda stilių. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogus, pirmą kartą atėjęs į penktadienio milongą, nustemba pamatęs, kad čia šokama kažkaip kitaip nei pamokose. Tuomet tenka prisitaikyti prie nusistovėjusių normų, tai ir vadinu "auklėjimu". Galima palyginti su tuo, kaip tai buvo tango Aukso amžiaus laikais, iki 60-ųjų, kai nebuvo nei mokytojų, nei šiaip profesionalų: mokomasi būdavo iš bendruomenės. Net jeigu aš kažkiek ir pagražinu detales, visuma yra būtent tokia. Ir tai liečia ne vien tik šokimo stilių, kaip tokį, bet bendrą tango suvokimą: kas, kaip, kokiu tikslu. Be to, bendruomenėje nusistovėjusios normos suteikia naujokams tobulėjimo kryptį, formuoja skonį. Galų gale tai formuoja netgi tam tikrą vilnietišką "tango ideologiją".

Neveltui mūsiškiams nuvykus i Buenos Aires ar kur kitur, kur tango kultūros suvokimas yra aukštas, tenka išgirsti "o kur taip išmokai?" Kaip tai kur, ogi Vilniaus milongose, penktadienio milongoje, Vilniaus tango bendruomenėje, nes ten šoka normalų, paprastą socialinį tango, tokį, koks jis ir turi būti.

 

Pasikartosiu, taip buvo nevisada! Bet pradėkime nuo pradžių.

 

Pradžia ir iki to

Sprendžiant pagal Tango Vilnius Yahoo! grupsą (pvz. pranešimas #160), pirmoji penktadienio milonga turėtų būti laikoma įvykusia 2006 m. rugpjūčio 19 d., t.y. šeštadienį (sic!) Itališkoje smuklėje. Dėl salės susitarė ir milonga organizavo Ovidijus (jis, berods, buvo ir DJus, nors to tiksliai nežinau, nes ten nebuvau).

 

O kas buvo iki to? Buvo ne vienas bandymas organizuoti milongas, atsimenu kokių 4-5 metų istoriją pradedant 2002 m., nors turbūt buvo kažkas ir seniau. Milongų svarba visada buvo gerai suprantama. Man asmeniškai svarbus mūsų pirmųjų mokytojų Mikos ir Vytenio pasakymas, kad vienintelė prasmė lankyti tango pamokas yra tikslas šokti sau milongose. Tiesa sakant todėl ir atėjau į tango, susižavėjau idėja, kad šiais laikais vis dar yra įmanoma šokti tokius rafinuotus ir muzikalius šokius su skirtingais žmonėmis tiesiog šiaip, improvizuojant, be jokių ten pamokų, būrelių, pastatymų, pasirodymų.

Bet niekas nežinojo kaip organizuoti pastovų bendruomeninį veiksmą. Buvo "Maldis", "Užupio sodai", Hard rock cafe, prie Barbakano, vėliau Neringa, dar vėliau Fashion Club, galbūt dar kai kas, ko nepamenu. Bet kažkas nesilipdė, manau taip pat ir todėl, kad buvo palyginus nedaug šokančių, o daugiausiai turbūt todėl, kad niekas neįsivaizdavo kaip visa tai turėtų atrodyti. Tuometiniai mokytojai nebuvo pajėgūs kažką sukurti, nes patys nežinojo ar neturėjo patirties, o gal tiesiog nesureikšmindavo milongos ir socialinio šokio svarbumo: mastymas buvo toks "pamokocentriškas". Keistos tai buvo "milongos". Jose mažai kas šokdavo, vyrai drovėdavosi kviesti merginas, Irmantas su Kristiana kartais pašokdavo Neringoje kokį šou, visi skubiai pasišalindavo iš aikštelės, po to plodavo. Nebuvo milongoms būdingo įkvepiančio bendruomeniškumo ir, atrodė, nėra kaip jam atsirasti.

 

Bet noras bendrauti šokant visada būdavo. Buvo tokių entuziastų, kaip Ovidijus, kuris 2006 m. birželio mėn. ir įkūrė Tango Vilnius Yahoo! grupsą (http://groups.yahoo.com/group/tangovilnius/). Jame yra visa istorija, dabar jau daugiau kaip 7700 pranešimų. Ne veltui pirmasis pranešimas vadinosi "Milonga Rygoje", jis rodo nemažą norą ištrūkti už musų vilnietiškos tango provicijos ribų. Rezultate grupelė aktyvistų (Ovidijus, Audronė, Mika, Vytenis, Ramunė, Evaldas) berods 2006 liepos 1 d. nuvyko į Ryga, į milongą, kuri buvo organizuota Gintos ir Aigarso. Tai, ką mes ten pamatėme, mums atrodė kažkokia fantastika, daug žmonių, šokome iki išnaktų su įvairiais partneriais, jokių ten šou, buvom susižavėję tuo, kaip tai organizuota (nors iš dabartinės perspektyvos žiūrint nieko ten ypatingo, pvz. muzika buvo pusiau popsas). Bet pamatėme, kad tikra milonga yra įmanomas dalykas. Atsimenu diskutuojant apie tai latvė Ginta tada pasakė: "centras turi būti milonga, ne pamokos". Rygoje ir pakeliui atgal buvo išrutuliota mintis, kad mums reikia organizuoti milongą patiems, nesusietai su pamokomis, tango mokyklomis ir t.t. Ta mintis ir buvo dabartinės penktadienio milongos užuomazga.

 

Taigi, po įvairių diskusijų ir paieškų Ovidijus susitarė su Itališka smukle (dabar ten yra Hoppers studija, prie CUP) ir 2006 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienį surengė pirmą milongą (atrodo grindų bandymas buvo savaitę prieš, rugpjūčio 12 d.). Žmonių buvo nedaug, bet milonga įvyko. Manau, tas įvykis ir turėtų būti laikomas penktadienio milongos tradicijos pradžia. Vėliau buvo daug diskusijų dėl reguliaraus milongos laiko, šeštadienis daugeliui buvo nepriimtinas, Ovidijui pavyko susitarti dėl penktadienio, nuo tada taip ir buvo. DJaujama buvo iš eilės, DJų skyrė Ovidijus. Iš šių dienų perspektyvos, tais laikasi muzika buvo keistoka: daug Piazzollos, elektronikos, keistų valsų ir keistų tango. Bet buvo tandos! Šiaip ar taip, visi tuo džiaugėmės, nes milonga iškart tapo populiari ir vienijanti įvairius žmones (tada sakydavome: skirtingas tango mokyklas). Išdygo pvz toks Rolandas, kuris, kaip pasirodė vėliau, į tango pasaulį įsitraukė po to, kai kartą eidamas Lesbo salos pakrante Graikijoje, išgirdo nuostabią jį užbūrusią melodiją, kuri pasirodė beesąs kažkoks Francisko Canaro gabalas (o gal buvo ne taip...). Šiandieninėse milongose lankosi kokie keliolika žmonių, kurie pradėjo lankyti penktadienio vakaro milongas tada, 2006-aisiai. Matyt tie žmonės ir jaučia didžiausius sentimentus jos atžvilgiu, jie turėtų būti laikomi pradininkais.  Berods tais pačiais metais (2006) ten pat, Itališkoje smuklėje, įvyko pirmoji Gardelinė milonga, organizuota Mikos ir Vytenio.

 

Taigi pagaliau Vilniuje atsirado tikra milonga. Manau visi turi su ta Itališkos smuklės milonga visokių įdomių prisiminimų. Pamenu, pradžioje Itališkoje smuklėje dar buvo sėdima prie atskirų stalų "frakcijomis" (pagal dabar nežinomus mokyklų, amžiaus ar "profesionalumo" kriterijus), bet ilgainiui jos prapuolė. Taip pat pvz buvo atsiradę egzotiškų blondinų pora, kurie reguliariai ateidavo pavalgyti tuo metu ir pasižiūrėti kaip kas šoka. Itališkoje smuklėje kurį laiką "augo" Audriaus ir Živilės vaikai, čia Giedrė susipažino su Pele. Čia prapuolė (matyt buvo pavogtas) mano pirmasis iPod'as. Buvo daug visko...

 

Žinoma, supratimas apie tai, kokia ta milonga  turėtų būti, atsirado ne iš karto, formavosi ne vienerius metus, kartais karštose diskusijose (žiūr pvz. diskusija dėl bendros milongos su salsa, pranešimas grupse #1636) dėl šokimo stiliaus, muzikos ir kitų dalykų.

 

PUB-as

Milonga daugmaž sėkmingai funkcionavo visus metus iki tol, kol Itališka smuklė pradėjo užsidarinėti ir po neilgos sumaišties maždaug nuo 2007 m. lapkričio Rūtos pastangomis buvo surastas Prospekto PUB-as (šiuo metu ten Coca Inn klubas, Gedimino 2.) Toje vietoje jos ir vyko iki 2011 m. pavasario, kuomet Prospekto PUB buvo uždarytas. Mums leisdavo ten šokti nuo 19 iki 23 val., nes vėliau pradėdavo rinktis naktinio klubo klientūra. Faktiškai viskas vykdavo 3 val: nuo 20 iki 23 val. Propekto PUB-e buvom tapę savi, dar dabar PUBo barmenai, jau dirbantys visai kitur, sveikinasi ir prisimena mūsų PUB-o milongas su malonumu. Buvo du etapai: "Pjero etapas" ir vėlesnis "Dovydo etapas". Dovydo etapas pasižymėjo geresniu organizuotumu, nes Pjeras buvo italas. Kažkuriuo metu šalia PUBo milongos tradicijos išsivystė Lolos vyninės tradicija, kur tūsas, kartais su šokiais, buvo pratęsiamas iki vėlyvos nakties. Vėliau, nuo 2011 m. pavasario milongos vyko įvairiose vietose, gana ilgai kavinėj Sakwa, o pastaruoju metu dažniausiai Šokbaryje.

 

Maždaug tada, 2007 m. rudenį persikėlus į Prospekto PUB, pradėjo įsitvirtinti penktadienio milongos, kaip "visiems priklausančios" (arba "niekam konkrečiai nepriklausančios") milongos, statusas. Tuomet dar nebuvo sakoma, kad "milonga priklauso bendruomenei" ar "milongą organizuoja bendruomenė", tokios formuluotės atsirado dar po maždaug metų, 2008-aisiais. Tiesiog man rodos, persikėlus į PUBą, Ovidijus nustojo tuo rūpintis, buvo žmonių, kuriems nepatiko pats Prospekto PUBas ir pan. Prasidėjo etapas, kai milonga rūpindavosi kas turėdavo noro ir laiko, būdavo padiskutuojama grupse, kad reikia salės ar ko kito, kažkas neapsikęsdavo ir susitardavo ir pan. Nesant kitokio būdo priimti sprendimus, kartais būdavo balsuojama grupse. Iš esmės taip liko iki šių dienų.

Penktadienio milonga visuomet buvo toks keistas renginys, priklausantis visiems ir niekam konkrečiai, neorganizuojamas bet besiroganizuojantis "pats savaime", tačiau turinti aiškų tapatumą, kurio nesupainiosi su niekuo kitu. Jeigu kas nors penktadienį organizuoja kokią milongą (pvz. festivalinė, proginė ir pan.) tai toji milonga nėra "tradicinė penktadienio milonga", o visai kita. Taip pat, jeigu kas nors dėl savo aktyvumo pradeda pernelyg dominuoti milongos organizavime, paprastai sulaukia kokių nors bent jau užuominų. Taigi, gaunasi taip, kad aiškaus šeimininko šita milonga neturi ir neturės.

 

Tradicijos

2007 m. rudenį atėjus šokti į PUBą, atsirado "grindų mokestis" (Itališkai smuklei nemokėjom nieko). Taigi, buvo įvestas 10 Lt mokestis (vėliau buvo nubalsuota už 5 Lt). Tada atsirado poreikis surinkti tuos pinigus ir tuo tikslu Ramunė įsteigė "dėžutę", ją saugojo ir vedė apskaitą. Nuo tada "dėžutė" tapo neatsiejama penktadienio milongos dalis. Vėliau, 2008 m. kilus aštriems nesutarimams dėl įvairių su penktadienio milonga susijusių ir iš jos kilusių klausimų, Ramunė atsisakė tvarkyti "dėžutę" ir perdavė jos tvarkymą Arvydui, taip yra iki šiol.

 

Tradicija yra tokia, kad 5 Lt įmokėjimas į "dėžutę" yra visiškai savanoriškas, jo niekas nekontroliuoja, tai sąžinės dalykas. Taip pat DJus atleidžiamas nuo įmokos. Kažkuriuo metu buvo atsiradusi praktika, kad mergina, kurios nepašokdino, gali be jokio sąžinės graužimo nemokėti tų 5 Lt. Jeigu kam nors nepatinka muzika, taip pat nemoka. Žodžiu, pilna demokratija... Suprantama, ji yra įmanoma tik todėl, kad tie pinigėliai yra išties menki ir jie yra tvarkomi skaidriai.

Pinigėlių perteklių, nors ir nedidelį, reikėjo kažkaip panaudoti. Dalis pinigėlių būdavo panaudojama kasmetinei Gardelinei milongai. Taip pat buvo įvesta "žmonių subsidijavimo tango seminaruose" tradicija. Klausimas buvo keliamas balsavimui grupse ir seminaro dalyviai, kurie taip pat lankosi ir penktadienio milongose, gaudavo nuolaida seminarams (t.y. dalį pinigėlių seminaro organizatoriams už tuos žmones sumoka "dėžutė"). Pirmą kartą toks principas buvo panaudotas 2008 pavasarį, per milongos šokiui skirtą seminarą su Ilona ir Salvadoru Rios. Taip daroma iki šiol (Vilniaus Tango Fiestai, Rubeno seminarams), nors toks kolektyvinis būdas tvarkyti pingus, žinoma, nėra geras. Tų menkų pinigėlių apskaita yra visiems prieinama Yahoo! grupso failų skyrelyje.

 

O tuo tarpu milonga brendo, vystėsi, žmonės nemažai važinėjo po įvairius festivalius (pvz įsimintinas važiavimas į Graikijos Tango Camp 2007). Į Vilnių atvažiuodavo mokytojų poros (pirmieji šiame etape buvo Ilona ir Salvadoras, tais pačiais 2008 metais rudenį įvyko Vilniaus Tango Fiesta, vėliau 2009 m. Diana del Valle & Juan Camerlingo, Ruben Terbalca ir t.t.). Prasiplėtus akiračiui ir kaupiantis patirčiai, palaipsniui formavosi vilnietiškas šokimo stilius ir požiūris į tango, kuris ilgainiui pradėjo skirtis nuo pvz. Rygos (kur vyrauja organizavimasis pagal mokytojus ir mokyklas, proginiai renginiai su kviestiniais profesionalais ir pan., kaip ir daug kur kitur). Penktadienio milonga tame procese suvaidino ypač didelį vaidmenį, kadangi būtent čia pastovūs šios milongos lankytojai prigludino savo stilius šokdami tarpusavyje, suformavo savo muzikinį skonį ir šiaip požiūrį į tango. Drįstu teigti, kad dabar vyrauja požiūris, kuriame Buenos Aires milonguerų tradicijos yra imamos kaip pagrindinis orientyras, nustumiant įvairias, kažkada populiarias, dabar nebe, tango nuevo ir panašias tendencijas į šoną. Šiaip buenosairietiškos, autentiškos tango ideologijos ir "tikrojo tango" paieškų pradininkais Vilniuje turėtų būti laikomi Mika su Vyteniu, kurie tą surado ir perėmė iš Chano Parko. O vėliau svarbus etapas buvo Ilona su Salvadoru, kurie pabrėžė muzikalumą ir išmokė šokti milongą (šokį). Viską apvainikavo Rubenas Terbalca, šalia šokio dalykų dar davęs ir nemažą kiekį autentiškos-milongueriškos tango teorijos. Suprantama, darė įtaką ir vietiniai mokytojai bei kiti atvykstantys mokytojai (pvz. Luis Rodriguez iš Londono). Bet galų gale vilnietiškas stilius formavosi pavydėtinai reguliarioje penktadienio milongoje. Iš jo kaip šokti milongose vienaip ar kitaip ima pavyzdį ir mokosi visi naujai atėję.

 

Muzika ir DJavimas

Muzikinių skonių ir DJavimo tradicijų vystymasis Vilniuje yra vienareikšmiškai susijęs su penktadienio milonga.

Pradžioje Ovidijus skirdavo savanorius DJus. Muzika būdavo grojama kokią išmanėme, kokią rasdavome internete ir pan. Daug būdavo įvairių Piazzollų, elektrotango, tango fusion ir šiuolaikinių tango orkestrų. Būdavo laikoma, kad seni tango orkestrai yra gal ir gerai, bet nuobodūs, be to įrašai yra prasti, kad reikia būti šiuolaikiškiems ir pan. Mūsų įrašų kolekcijos buvo menkos, daug dalykų sutapdavo, daug buvo kartojimosi. Taip pat nebuvo tikro supratimo ir domėjimosi, kokia turi būti muzika grojama milongoje (manau Europoje tuomet tai buvo masiška, net dabar padoresnės muzikos nevisada rasi). Muzikos taip nesureikšmindavome, kad net legendarinis Felix Picherna, grojęs 2007 m. Tango Camp Graikijoje kur daugelis mūsų buvo buvę, nepadarė didelio įspūdžio. Muzika, jos kokybė, jos koncepcija neatrodė  svarbi, buvo manoma, kad muzika tėra fonas šokio judesiams (kažkiek tų laikų nuomonės ir diskusijos atsispindi mano sename poste).

 

Man asmeniškai rimtas įtarimas, kad kažką darome ne taip, pasitvirtino 2007 m. Varšuvos festivalyje, kai apsilankiau Arnoud de Graaf iš El Corte seminare apie tango DJavimą (jis po to atsiuntė man vadovėlį tango DJams, galima rasti grupso Files skyrelyje). Pradėjau domėtis tuo.

Vėliau tais pačiais 2007 metais, kai Ramunė ėmėsi PUBo penktadienio milongos organizavimo rūpesčių, pasirodė, kad įkalbėt ką nors DJauti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kai nepavykdavo rasti DJaus, liepdavo DJauti man :-) Tas man visai patiko, juolab PUBas turėjo palyginus neblogą aparatūrą. Buvo įdomu, pradėjau ieškoti kokybės, rinkti muziką, ją pirkti iš patikimų šaltinių. Tik dar neturėjau savo estetinio supratimo, nelabai žinojau orkestrų, muzikos klasifikacijos. Nors gana greitai sukaupiau nemažą tango muzikos įrašų kolekciją, visgi supratau, kad norint groti tikruosius tango muzikos perlus milongoje, to visai nepakanka. Man asmeniškai didelį poveikį padarė Salvadoras Rios, kuris paaiškino daug dalykų apie tango muziką, orkestrus, jos svarbą, o taip pat davė nemažai įrašų. Taip pat daug davė kontaktai su įvairias patyrusiais tango DJais visame pasaulyje.

Nuo 2008 m. pavasario aš išsaugau visus mano DJautų milongų playlistus. Archyvas rodo, kad pradžioje, nors jau buvo stengiamasi daryti "teisingas" tandas ir playlistus, vis dar būdavo įterpiamas viena kita elektronikos ar popso tanda: būdavo bijomasi, kad "tauta" nesupras pernelyg rimtos tango muzikos. Tačiau jau nuo 2009 m. pradžios aš asmeniškai nebegrojų nieko, išskyrus klasikinę Aukso amžiaus ir ankstesnę tango muziką. Pradžioje buvo kažkiek prieštaraujančių, bet gana greitai visi priprato ir pamilo tą muziką. Kiti DJai kartais dar papataikaudavo seniems įpročiams, bet taip jau gavosi, kad daugiausiai DJavau aš. Archyvas rodo, kad nuo 2008 m. man teko DJauti apie 100 penktadienio milongų. Dabar žmonių muzikos supratimas tampa vis labiau rafinuotas, tai yra labai gerai, bet DJui atsiranda nauji iššūkiai :)

 

DJavimo taisyklės penktadienio milongoje susiklostė irgi labai demokratiškos: DJumi pasiskelbti gali bet kuris norintis, pagal pirmumo teisę. Kad neiškiltų nesusipratimų, visada agitavau užsirezervuoti vietą Yahoo! grupso kalendoriuje, bet ne visi to laikosi (beje, pastaruoju metu jis labai pasikeitė, tapo kažkoks neįprastas). Paprastai laikausi taisyklės, kad jeigu iki ketvirtadienio popiet neatsiranda savanorio DJaus, užsirezervuoju laiką aš pats, kaip "budintis DJus".

Iki šiol tokia visiška demokratija nekeldavo didelių muzikos kokybės problemų. Dabar Vilniuje jau yra nemažai žmonių, kurie turi tango muzikos kolekcijas, nori ir moka groti gerą muziką, todėl "budinčio DJaus" reikia vis rečiau.

Visiems Vilniaus DJams bandymų ir mokymosi poligonas buvo penktadienio milonga. Ir, manau, dabar penktadienio milonga pasižymi aukšta tango muzikos kokybe, dėl kurios negėda prieš pasaulį.

Beje, penktadienio milongoje už DJavimą nėra atlyginama, nei vietiniams, nei atvykusiems DJams.

 

Kas toliau?

Penktadienio milonga yra Vilniaus tango bendruomenės centras. Jeigu ji ir nesiekia Buenos Aires standartų, pvz. codigos ir kt. (niekada ir nesieks), tai vis tiek po daugiau kaip 5 metų evoliucijos galima laikyti, kad tai, kas joje dabar vyksta - šokis, muzika, bendravimas - yra pakankamai brandu.

Tačiau yra viena rimta yda: silpni penktadienio milongos organizaciniai pamatai (žiūr. taip pat šito blogo kitą postą šia tema). Tas silpnumas imasi iš to fakto, kad penktadienio milonga neturi šeimininko, ji priklauso visiems ir kartu niekam konkrečiai. Tai, kad nėra šeimininko, matosi ir iš to, kad skirtingi žmonės tą pačią milongą vadina skirtingai (aš ją vadinu neutraliai - "penktadienio milonga", tačiau ji kartais vadinama ir milonga "Tango Vilnius" (pagal grupsą) ir net "Keliaujanti milonga"). Patirtis rodo, kad sprendžiant milongos ateities klausimus "grupsinė balsuojamoji demokratija" čia nėra geras dalykas, kadangi mes net nelabai gerai žinom, kas turėtų teisę balsuoti ir už ką, o kas - ne, o taip pat įvairūs žmonės turi nevienodas moralines teises į šitą milongą.

Visi ligšioliniai bandymai rasti kažkokį konsensusą ir sukurti rimtesnius organizacinius pamatus, patirdavo nesėkmę. Matyt tai tiesiog yra neįmanoma dar ir todėl, kad ne visi besupranta apie ką čia eina šneka, ypač pastaruosius kelis metus, kai prisijungė nemažai naujų žmonių. Arba tiesiog tuo nesidomi.

 

Organizacinė problema galėtų būti išspręsta, jeigu kažkas penktadienį pradėtų organizuoti nuosavą milongą. Ji turėtų šeimininką, kažkaip vadintusi ir vyktų penktadienį. Toji naujoji (turinti šeimininką) milonga konkuruotų su dabartine "penktadienio milonga" (bendruomenine, kuri neturi šeimininko), iš esmės naujoji milonga greičiausiai perimtų dabar vykstančią.

Galimas dalykas, kad toks pasirinkimas sukurtų rimtesnę perspektyvą, tačiau toks kelias yra nevienareikšmis, kadangi jame yra etinių problemų. Juk ne vienas žmogus yra prisidėjęs prie dabartinės "bendruomeninės, niekieno" penktadienio milongos organizavimo ir sėkmės, todėl tie "perimantys" turėtų turėti bent šiokį tokį tų žmonių (o ir "tautos") pritarimą.

Mes su Ramune jau kuris laikas galvojame apie nuosavą milongą penktadienį, bet nesiryžtame imtis konkrečių organizavimų dėl tų etinių problemų. Viešą diskusiją (grupse) taip pat nedrąsu inicijuoti, kadangi patirtis rodo, kad tai prie nieko konstruktyvaus nepriveda. Vis dėlto klausimą pamąstymui iškeliu čia.