Apie požiūrio etapus tango gyvenime

Straipsnis yra perkeltas iš blogo Tango, etc. Žiūr. originalą su komentarais.

(papildyta 2013.02.17)

(dar sykį papildyta 2013.03.14 - suteikti pavadinimai etapams)


Kartais internete tenka sutikti pusiau rimtų pasvarstymų, apie tai, ką praeina šiuolaikinis tango žmogus, iki tapdamas beviltiškai priklausomu nuo tango (tango addict) ir po to. Tie svarstymai tema "tango yra gyvenimo būdas" pabrėžia tango nenatūralumą mus supančiame šiuolaikinio gyvenimo fone ir kontrastuoja su tango bei bendrai socialinių šokių kultūros supratimu jų Aukso amžiaus laikais, kuomet jie buvo pats natūralumas.

Bet tiesa, kad kiekvieno šiuolaikinio žmogaus požiūris į tango su laiku keičiasi, ir man kilo mintis tą keitimąsi laike suklasifikuoti savaip. Kaip ir kiekviena klasifikacija, ji yra sąlyginė. Vistik manau kiekvienas patyręs/-usi tangueras/-a atpažins apie ką eina kalbą. Apie tango profesionalo evoliucija čia nekalbama, kadangi mano nuomone žmogus, tapęs tango profesionalu, patenka į visai kitą kategorijų erdvę, kuri autoriaus nedomina, todėl čia nėra aptariama.

 

1 etapas. Tango kūdikystė: tango kaip išskirtinis, ypatingas dalykas. 

Visi nuo to pradedame. Mums padeda media ir viešasis komunikavimas apie tango. Mums atrodo, kad tai gražu, ypatinga, ir mums atrodo, kad išmokę šokti irgi tapsime gražūs ir ypatingi. Mes dedame daug pastangų mokytis, įeiti į bendruomenės ratą, kovojame su frustracija, nepasiduodame dėl gražaus tikslo. Mes vadinami begineriais, intermediatais, advanceriais, mums pamokos, įvairaus plauko mokytojai (vadinamieji maestros), ne mažiau, o gal net ir labiau svarbūs dalykai, nei šiaip pasišokimas milongoje. Mes dar nežinome, apie ką čia iš viso eina šneka, nors su laiku po truputi pradedame kažką užčiuopti. Viskas palaipsniui pradeda atrodyti kitaip, nei iš pradžių, atsiveria nauji horizontai ir draugai, formuojasi nusivylimai ir pradedame pastebėti socialines hierarchijas. Tango aplinka pradeda įgyti atskiro pasaulio formas, pakankamai turtingas, kad jomis susidomėti.

2 etapas. Tango vaikystė ir jaunystė: tango, kaip gyvenimo būdas. 

Mes jau patyrę tanguerai ir mes mėgaujamės tuo gėriu, kurį teikia socialinis šokis ir bendruomenė. Moterys - anksčiau, vyrai - vėliau (dažnai - žymiai). Moterų čia daugiau, vyrų - mažiau. Tango aplinkoje mes jaučiamės kaip žuvis vandenyje. Susifomuoja skoniai, polinkiai, (ne)mėgstami šokio ir muzikos stiliai, orkestrai. Susiformuoja tarptautinis draugų ir mielų konkurentų tinklas. Festivaliai ir maratonai tampa įprastu dalyku, mes jų parties ir pre/after-parties niurkdomės vos ne 24 val. per parą kaip ūdros vandenyje kai tik atsiranda tokia galimybė. Išmokstame suvokti savo vietą tango sociume, pradedame kovoti dėl jos ir rūpintis dėl savo įvaizdžio, prestižo, bendruomenės dėmesio. Dėl to kartais tampame mokytojais, bet tai sunkus kelias, nes reikia rasti mokinių. Lengviau yra tapti DJumi, nes tereikia gauti muzikos (tas lengva, jei nekeliami aukšti reikalavimai medžiagos kokybei), kompiuterį, o tandų galima susirasti internete, nusižiūrėti ar net pačiam susikurti, nors greitai pastebime, kad lengva pradžia galų gale reiškia didelę konkurenciją panašių DJų tarpe, tenka visaip stengtis įtikti organizatoriams ir kitiems "įtakingiems" asmenims, kas nevisada malonu, taip gyvenimas tampa panašus į tą, už tango ribų. O kartais pradedame organizuoti milongas, seminarus, festivalius, maratonus, nors šitas kelias irgi nėra paprastas nes reikia patiems susikurti kažką kurybiškai naujo ir rasti vietą vis labiau užimtoje tango rinkoje. O tai ne visiems iš mūsų pavyksta, ypač naujokams, nes reikia patirties, supratimo ir kurybiškumo, na bet neskrupulingiesiems kartais pavyksta rasti ir greitesnių bei paprastesniu būdų atsikasti rinkos gabalą ir tuo pačiu "užsimušti" (isivaizduojamą) vietą tango sociume. 

Šiame etape (kai kam) sezoniniai "chadžai" į Buenos Aires tampa norma, bent jau tiems, kurie tai gali sau leisti. Mes sureikšminame tango savo gyvenime ir visiškai pritariame teiginiui, kad "tango yra gyvenimo būdas". Savo Facebook profilyje įsirašome tango addict (priklausomas nuo tango). Nemažai žmonių šiame etape ir užstringa, ypač moterys (nors šiam teiginiui pagrįsti neužtenka statistinių duomenų :) Kažkuria prasme šis etapas yra aukščiausias taškas tango gyvenimo cikle. Šiame etape yra didžiausia rizika (neapgalvotai) pasukti tango (pusiau) profesionalo keliu. Iš aistros.

 

3 etapas. Tango branda: tango kaip svarbus hobis.

Aktyviam tango gyvenimui prisotinus kiekvieną mūsų esybės ląstelę, pamažu ateina supratimas, kad vistik tango - tai tik šokis, muzika ir šurmulys aplink. Pasirodo tango nėra gyvenimas, bent jau ne visas ir tikrai ne tas, tikrasis, kuriame susiduriame su didžiaisiais egzistenciniais rūpesčiais. Tai tarytum lygiagretus pasaulėlis. Kartais, dėl kokių nors priežasčių negalint nueiti į milongą arba nuvažiuoti į festivalį, ateina rami, skaidri mintis "juk galų gale tai - tik tango". Tai, žinoma, nereiškia, kad tango tampa mums mažiau svarbus ar mes rečiau vaikštome į milongas. Tiesiog mes tą pasaulėlį jau gerai pažįstame ir atgauname sugebėjimą apie jį mąstyti racionaliomis kategorijomis. Mes vis labiau pradedame pozicionuoti tango savo gyvenime, kaip laisvalaikio užsiėmimą, hobį, pabrėždami, kad tai tik dalis mūsų tapatumo. Mes jau suprantame, kas ta tango kultūra yra, ko iš jos norime ir kaip ją panaudoti mūsų asmenybės tikslams. Šiame etape atsiranda tam tikra išmintis, o iš šono labai gerai matosi, kokiame "etape" ar "lygyje" yra tas ar kitas žmogus. Mes daug žinome, tačiau mažiau patyrę žmonės ne visada mumis tiki. Mums nebelieka poreikio šokti tango 5 kartus per savaitę arba Nx24 valandas be saiko socializuotis kokiame nors maratone. Mes linkę į reguliarias milongas, stabilias, gerai struktūrizuotas tango aplinkas (tandascortinascabeceo), mažai belieka polinkio eksperimentuoti festivaliuose, proginiuose renginiuose, bendruomeniniuose happening'uose ir flash mob'uose. Mes išrankūs milongoms, šokame ne kiekvieną tandą ir ne su bet kuo. Žinome ko norime. Ne kiekvienas festivalis ar tūsas mums yra vertingas, nors juose ne tiek jau daug kas gali prilygti mums šokio kokybe. Mes rizikuojame pasirodyti arogantiškais, nors tokie, žinoma, nesame. Mes turime potencialą padėti kurti tango aplinkas, bendruomenes, mokydami, auklėdami, patardami, organizuodami milongas, renginius, ir dažnai tą aktyviai darome, bent jau tol, kol neįsiskverbia klastinga mintis apie tokios veiklos beviltiškumą amžinybės (ar buities) akivaizdoje.

 

4 etapas. Tango išmintis: tango nėra kuo nors ypatingas. 

Jeigu ankstesniuose etapuose mes draugams dažnokai pasakome pvz. "žinai, užsiimu tango" arba "vakarais vaikštau į tango", tai šiame etape to jau nebėra. Šiame etape mes tiesiog gerai šokame ir beveik nėra ką apie tai ką nors pasakyti dar. Tango tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi kaip darbas, šeima: nebe tikslas, bet greičiau priemonė.

Mes gebame pasisemti maksimumą iš muzikos ir partnerio ir žinome kas tas maksimumas yra. Bet mes nesame nuo to priklausomi (addict) iki blizgesio akyse. Mums nebe taip rūpi socialinio tango pasaulio peripetijos, galbūt todėl, kad mūsų padėtis jame yra aiški, kiti žino ko mes verti, o ir mes mokame vertinti partnerius, draugus, DJus, milongas ir t.t. Tango pagaliau mumyse tampa natūraliu, paprastu dalyku, įgūdžiu, tarytum sugebėjimas gerai atlikti savo darbą ar gebėjimas važiuoti dviračiu iš A į B. Ir mes nesusimastydami važiuojame kai tik prireikia patekti iš A į B, nes kitos priemonės mums nebepatinka. Tango mums tampa tuo, kuo ir buvo tuomet, kai jis atsirado, kai tango, juolab socialiniai šokiai, nebuvo kažkuo ypatingu iki nenatūralumo, sureikšmintu dalyku, nei hobiu, nei priklausomybe, ne gyvenimo būdu, o tiesiog subtiliu, turtingu, giliai estetišku ir natūraliu žmonių bendravimo būdu, egzistuojančių lygia greta su daugybe kitų bendravimo būdų ir juos papildančiu.

Viskas galų gale grįžta ten, kur ir prasidėjo, tik kelias gali būti ilgas.

 

Tango sentavės nebūna niekada !