Apie tango "stilius" ir rinkodarą

Straipsnis yra perkeltas iš blogo Tango, etc, žiūr. originalą su komentarais.


Niekada nebuvau Buenos Aires, bet Argentinos tango šokiu ir muzika domiuosi ne vienerius metus. Daugelis šiame tekste naudojamų teiginių apie faktines aplinkybes yra paimti iš labai įvairių šaltinių, žmonių ir knygų, kuriuos visus čia išvardinti yra pernelyg sudėtinga. Paminėsiu tik Christine Dennison knygą "The Meaning of Tango" bei Buenos Aires milonguero Ruben Terbalca paskaitas ir pokalbius su juo. Įvairios išvados ir apibendrinimai yra pagrįsti mano asmenine patirtimi ir apmąstymais, todėl gali pasirodyti beesą nevisai korektiškomis interpretacijomis. Jei taip pasirodytų, atsiprašau iš anksto. Tačiau tikiuosi, kad esmė to, kas čia parašyta, dėl to nepasikeis. Šis straipsnelis nėra paplitusios diskusijos "tradicinis vs. nuevo" dalis ir nesiekia jos skatinti, kadangi laikau šiuos ginčus nevaisingais ir neįdomiais. Tiesiog stengiuosi atskleisti iš kur tokios diskusijos dygsta.

 

Tango bendruomenėse yra nereti ginčai dėl tango - šokio ir muzikos - stilių. Ar bent jau to, kas yra vadinama stiliais (deja, dažnai nekorektiškai). Savo nuomonę apie muziką jau esu rašęs, bet dar įdomesni yra nuomonių skirtumai šokio stiliaus srityje.

 

Labai suvulgarinus, yra "fundamentalistai", kurie šoka close embrace (glaudaus apsikabinimo) tango, ieško tikrojo tango Buenos Aires tradicijose. Ir yra "progresyvistai", kurie yra už platų požiūrį. Šiame "plačiame požiūryje" paprastai nekeliamas klausimas kas yra "tikras" tango, o modernūs tango įkvėpti (tango inspired) reiškiniai, tokie, kaip tango nuevo, ir įvairios tango alternatyvos užima svarbią dalį. Pirmieji sako, kad "tikrasis" tango yra tas palyginus paprastas šokimas, kuriuo šoka Buenos Aires milongose, o antrieji sako, kad nūdienoje tai pernelyg riboja saviraiškos laisvę. O estilo milonguero (milonguero stiliaus šokimas) užsiiminėja seni diedai, nebesugebantys padaryti sudėtingesnių figūrų, tačiau vis dar besidomintys jaunomis moterimis! Arba panašiai. Argumentų yra daug ir skirtingų. Šiaip ar taip, yra labai skirtingų šokio stilistikų, iš kurių atsiranda susiskaidymas.

Negatyvi praktinė tokio susiskaidymo pasekmė yra ta, kad net gana patyrę žmonės dažnokai tiesiog nesugeba vieni su kitais šokti! Tokia padėtis yra didžiai nenormali, kadangi prieštarauja pačiai demokratinei, trans-socialinei tango prigimčiai.

 

Iš karto pasakau, kad man asmeniškai iš viso nepriimtinas bet koks "partinis" požiūris į tango ar bet kokį kitą dalyką. Tačiau jeigu jau reiktų save priskirti kokiai nors "partijai", tai priskirčiau save "praktiškojo tango" partijai. Bet apie tai vėliau, kitame poste.

 

Jeigu pasigilintume į daugelio žmonių nuomonę, iš pradžių nesuprastume iš kur imasi pati kontraversija, neretai labai aštri, iki ad hominem. Bandymas suvesti viską į natūralius žmonių skonių skirtumus ir asmeninius santykius nedaug tepaaiškina. Atrodytų, anoks čia svarbumas: kažkokie ten šokimo stilių ir požiūrių skirtumai, ką nėra svarbesnių dalykų dalykų gyvenime? Ir išties, daugelis žmonių, patekusių į tango bendruomenes, nuoširdžiai nesupranta iš kur ir kam visas šitas šurmulys. Šiaip ar taip dabartinė situacija yra neabejotinai nūdienos reiškinys, nes negirdėjau, kad kažkas panašaus būtų vykę senaisiais laikais. Todėl ginčai niekaip nėra susiję su estetika ir skoniais, su tango "tikrumu/netikrumu" ir pan. Tiesiog, norint suprasti šio reiškinio šaknis, reikia žiūrėti į jį ne pro tango kaip tokio, bet pro rinkos ir konkurencijos prizmę. Nes šie laikai labai skiriasi nuo tų laikų, kai susiformavo tango.

 

O skiriasi jie iš esmės dviem dalykais. Pirma, Aukso amžiuje ir anksčiau praktiškai nebuvo profesionalaus, t.y. sceninio, tango (kalbu apie šokį, ne apie muziką, muzika beveik visada buvo profesionali). Antra, Aukso amžiuje nebuvo profesionalios tango pedagogikos, t.y. profesionalių mokytojų (pagal šių dienų supratimą). Žodžiu, jeigu ir buvo kokio profesionalumo, tai nebent užuomazgos: Argentinos tango yra miesto liaudies (urban folk) kultūros reiškinys. Nesant profesionalumo, nėra rinkos, nėra ir konkurencijos. Žinoma, profesionalūs tango muzikantai visada konkuruodavo tarpusavyje muzikos rinkoje, tai ir suformavo Aukso amžiaus tango muzikos fenomeną. Tačiau šokėjai konkuruodavo tarpusavyje tik tuo, kuris labiau įtiks savo partneriui šokio aikštelėje: vyrai - del moterų (ypač), moterys - dėl vyrų. Tai suformavo tango šokį kaip socialinio šokio stilių (griežtai kalbant, keletą stilių, kuriais buvo šokama skirtingose Buenos Aires vietose skirtingu laiku).

 

Šiais laikais viskas yra radikaliai kitaip. Iki 80-ųjų tango srityje mažai kas vyko. 80-aisiai prasidėjęs vadinamasis "tango renesansas" prasidėjo nuo tango šou, keliavusių per įvairias šalis. Pasaulis vėl sužinojo apie tango, kaip apie sceninio meno rūšį, t.y. kaip apie tai, kuo jis anksčiau niekada nebuvo! Su laiku susiformavo didžiulė globali sceninio tango rinka. Šioje rinkoje pirkėjas yra žiūrovas salėje, būtent jam reikia įtikti, ne partneriui milongoje. Sceninio tango rinkos paklausa padarė dramatišką įtaką tango šokio stilių vystymuisi. Iš esmės visi tolimesni stilistiniai šokio vystymaisi (pvz. tango nuevo šokimas) vyko siekant tango pritaikyti sceniniam menui ir, aišku, padaryti jį kiek galint išoriškai efektingesnį (galime palyginti su mūsų lietuviškos etnografinės tradicijos vystymosi peripetijomis).

 

Kita vertus, socialinė tango prigimtis niekur nedingo, juk žmonės nori šokti. O norintys šokti žmonės suformavo tango mokymo rinką ir todėl atsirado profesionalūs mokytojai (Aukso amžiuje mokomasi buvo ne pas mokytojus ar mokyklose, o praktikose). Ar reiktų stebėtis, kad daugelis tų mokytojų šiais laikais yra daugiausiai scenos šokėjai? Scenos šokėjai ir tapo tango naujokų mokytojais ir autoritetais, kone vieninteliais žinių šaltiniais apie tai, kas tai yra tango ir su kuo jis valgomas (turiu galvoje kultūrinį tango turinį). Šiais laikais yra įprastas dalykas, kad apie mokytoją sprendžiame pagal pasirodymus arba iš YouTube video, nors racionaliai galvojant tai turėtų būti penktaeilis motyvas žmonėms, kurie nori tik pasišokti savo malonumui.

 

Taip atsirado paradoksas, kad žmonės, kurie šoka tango iš meninių ir saviraiškos paskatų ir todėl vargu ar kada užsuka į milongą šiaip norėdami patirti TĄ JAUSMĄ, moko šokti žmones, kurie niekada nešoks scenoje ir vienintelis protingas jų tikslas gali būti tik socialinis šokis (jei kas nors turi iliuziją bent 20% prilygti dabartinėms tango scenos žvaigždėms, temeta tą nesamonę iš savo galvos). Geras pavyzdys yra Gustavo Naveira, žinomas tango menininkas ir vienas iš didžiausių autoritetų Europoje, vienas iš tango nuevo pradininkų ir kūrėjų (tango nuevo koncepcija buvo sukurta dirbtinai, panašiai, kaip esperanto kalba). Jis, liudininkų žodžiais, pastaruosius kelis dešimtmečius nebuvo pastebėtas ŠIAIP šokantis Buenos Aires milongose! (IMHO, jis ir neturėtų ten šokti, o kam?) Beje, iš įvairių jo pasisakymų (pvz. cituojamų čia) galima aiškiai suprasti, kad jo (tuo pačiu ir tango nuevo) tikslai yra iš esmės meniniai ir asmeninės saviraiškos tikslai, t.y. visai kitokie, nei tikslai visų šokusių 1930-1940-aisiais ir anksčiau, kai tango atsirado. Kadangi Gustavo Naveira ir daugybės kitų panašios pakraipos profesionalų pamokas lankė tūkstančiai žmonių Europoje (pvz. Tango Camp), jie mano, kad taip ir turi būti šokama milongose. Bet tai visiška netiesa!

 

Šiuo metu tango mokytojų rinka yra dominuojama scenos profesionalų su būtent tokiu - meniniu, saviraiškos - požiūriu, jie užduoda toną ir socialiniams šokėjams ir, svarbiausia, tiems, kurie imasi mokyti tango kitų žmonių, aiškina visam pasauliui kas yra tas tango, t.y. pretenduoja į tradicijos perdavimą. Per juos dabartinė tango pedagogika nuėjo sudėtingų ir efektingų judesių ir kombinacijų keliu, dalykų, kurie nėra praktiškai reikalingi, netgi žalingi paprastam socialiniam šokėjui, šokančiam milongoje (ir net pavojingi aplinkiniams). Jau nekalbant apie tai, kad nepasirengęs žmogus retai kada tokius judesius sugeba atlikti estetiškai.

 

Pirmasis tango bendruomenėse atsirandančių ginčų apie tango stilius šaltinis yra štai šitas prieštaravimas tarp paprastų socialinių šokėjų poreikių ir dominuojančių scenos profesionalų, tango menininkų (nesvarbu, tikrų ar apsišaukėlių) sugebėjimo tuos poreikius patenkinti. Tokio mokytojo mokinys kažkuriuo momentu supranta, kad ilgą laiką jo pastangos buvo nukreiptos į dalykus, kurie jam nėra reikalingi, tuo pat metu jam niekas nesakė (nežinojo, neakcentavo, nemokė) tų dalykų, kurie yra Argentinos tango esmė ir kurie jam yra ištiesų reikalingi. Kai (ir jei) galų gale surandami tie esminiai dalykai, tai dažniausiai tame nebūna didelio mokytojų nuopelno. Kyla "fundamentalistinis maištas" iš apačios, nes žmonės iš tiesų nuoširdžiai nori šokti, tačiau ne visi ištveria tą "išbandymą pamokomis", daugelis tikrai ne dėl fizinių duomenų ar talento stokos. Arba susitaiko ir šoka labiausiai paplitusiu už Bs.As. ribų stiliumi - "bad nuevo" :-)

 

Antrasis susiskaidymo šaltinis yra arši konkurencija tarp mokytojų. Tai tiesioginė tango komercializavimo/profesionalizavimo pasekmė. Čia iš karto reikia pasakyti, kad komercializavime nėra jokios blogybės. Galų gale juk ir tango muzika išsivystė kaip atsakas į rinkos paklausą (sako Carlos Cardel buvo labai turtingas, o Francisco Canaro - dar turtingesnis). Bet kuris padorus būdas užsidirbti pinigus turi būti gerbiamas, na o tango yra tiesiog gražus būdas juos užsidirbti :-). Bet laisva rinka ir konkurencija turi visokių pasekmių, kartais nelabai malonių. Rinkos segmentavimasis pagal "stilius" (specialiai rašau kabutėse) yra viena iš jų.

 

Tiems kurie išmano rinkodarą (marketingą) arba bent jau yra domėjęsi biologinių rūšių evoliucija, žino, kad savo nišos susiradimas yra strateginis būdas išgyventi konkurencinėje aplinkoje. Tango mokymo rinka nėra išimtis. Tai, ką rinkoje dažnokai vadina "stiliumi" pabrėždami jų pavadinimus dažniausiai yra tiesiog mokytojų pozicionavimasis rinkoje: close vs. open embraceestilo milongueroestilo del centroestilo apilado/caquero, salon, Villa Urquiza, nuevo milonguero, neo tango, tango nuevo, etc. Tiesa sakant paprastai tai iš tiesų atspindi šokio stilistinius ar koncepcinius skirtumus, tačiau noriu pabrėžti, kad konkurencinėje rinkoje tai yra tapę marketingo priemone, prekės ženklu (brand), o ne tikruoju stiliumi, natūraliai susiformavusiu milongose.

 

Įdomus pavyzdys yra estilo milonguero arba vadinamasis milonguero stilius. Daug žmonių ir dabar galvoja, kad tai iš tiesų yra kažkoks stilius. Kai tik apie jį išgirdau, buvau supratęs, kad tai vienintelis autentiškas tango stilius, kuriuo šokama Buenos Aires. Pasirodo tai netiesa. Su laiku sužinojau, kad daugelis tikrų Buenos Aires milonguerų net nežino tokio estilo milonguero ir sako, kad šoka savu stiliumi. Bet tada kodėl atsirado toks pavadinimas kaip naujo stiliaus? Manau atsakymo reikia ieškoti rinkos dėsniuose: tiesiog reikėjo rasti kažkokį pavadinimą (brand) norint išsiskirti tarp scenos profesionalų neišmanančioms masėms brukamų sceninio tango "inovacijų". Taip susikūrė naujas rinkos segmentas milonguero stiliui ir pritraukė į ją "fundamentalistinę" mokinių dalį, tų kurie ieško autentiškumo ir labiau praktiškų šokimo būdų. Nors tai joks stilius! Arba bent jau ne vienintelis autentiškas. Aišku, netruko atsirasti įvairių dalykų, tokių kaip nuevo milonguero ir pan., su tikslu sukurti dar vieną nišą, labiau patrauklią nuevo pozicionuotiems žmonėms, kuriuos užkniso pastovus kartojimas, kad jie šoka pseudotango. Ir taip toliau. Rinkodaroje (marketinge) tai vadinama branding.

 

Segmentavimasis vyksta visada ir labai įvairiai. Pvz. jeigu mokytojas dirba rinkos segmente be (arba beveik be) konkurencijos, jis būtinai niekina visokius išmislus apie tango stilius ir sako, kad "tėra vienas tango ir jis yra širdyje", turėdamas galvoje, kad jis viską moko taip, kaip reikia. Ir nuoširdžiai įsižeidžia, atsiradus naujam "stiliui", nesvarbu, tikram ar dirbtiniam, nors įsižeidimo šaknys iš tiesų slypi atsiradusioje konkurencijoje mokymo rinkoje, t.y. dalyke, kuris paprasto tango šokėjo visai neturėtų dominti. Taip elgiasi mokytojai, ilgą laiką turėję vos ne monopolį savo bendruomenėse. Arba tikros žvaigždės. Prisimenu Diego Rimer "El Pajaro", kuris yra vienas žinomiausių tango mokytojų ir menininkų Europoje, kai Varšuvos festivalyje 2007 m. kažkas turėjo neatsargumo jo paklausti apie milonguero stilių ar kažką panašaus. Diego paskyrė gal 5 minutes brangaus pamokos laiko paaiškinimui, kad tango yra vienas, kad stiliai yra "just marketing" (turiu net dalies pasisakymo įrašą). Jis visiškai teisus! Bet yra ir kitas dalykas: tokiu savo susipozicionavimu į tango, kaip vienintelę universaliąją vertybę be jokių ten stilių, jis iš tiesų sukuria savo "bestilį", "tango širdyje" rinkos segmentą. Toks yra jo marketingas! Nedaug yra tai sugebančių: Diego lygis ir autoritetas nedaug kam pasiekiamas. (bet, turiu pasakyti, "sceninis" Diego gerokai "sunuevėjo" per pastaruosiu kelis metus: vis dėlto jis yra į rinką orientuotas scenos profesionalas :))

 

Festivaliuose ne kartą esu girdėjęs mokytojų susierzinimą dėl klausimų apie pvz "miloguero style" arba tango autentiškumo klausimus (kažkada esu pats to paklausęs, tai daugiau to nebedarau - kam skaudinti žmones savo smalsumu :-) Tai natūralu, nes festivaliai, pagrindiniai mokytojų darbdaviai, siekia kiek galint labiau išplėsti savo tikslinę rinką, todėl jiems reikia būti "tiesiog tango, kuris yra vienintelis ir todėl tikras". Nes kitaip pvz. į Tango Camp neatvažiuos tie, kuriems vietinis autoritetas sakė, kad tango nuevo tėra pseudotango. Lygiai kaip vietiniai "progresyviai" nusiteikę šokėjai gali su pašaipa pasižiūrėti į tikrą Buenos Aires milonguero, kurio tango vietinis mokytojas apibūdino kaip "bambatrynį" arba panašiai. Žiūrint iš konkurencijos pozicijų tai atrodo natūralu, nors ir negražu.

 

Taigi, mokytojų rinkos segmentavimasis kelia tam tikrą susiskaldymą šokio aikštelėje. Pvz. nelabai patyrę nuevistai sunkiai sugeba šokti su close embrace šokančiai partneriais ir atvirkščiai. Įpratusioms prie sudėtingų figūrų merginoms greičiausiai bus visai neįprastas ritmiškas, bet be efektų D'Arienzo muzikos interpretavimas. Nepratusios vaikščioti pagal muziką ilgakojės nuevistės su savo efektingais boleo patyrusio tanguero akį patrauks tikrai ne dėl šokio. Natūraliai susidaro tam tikros "sekcijos", kurių viduje vieni su kitais šoka dažniau, nei su kitos sekcijos nariais. Dėl stilių nesuderinamumo didesniuose miestuose pagal tuos principus atsiskiria milongos ir jų lankytojai. Tai, deja, prieštarauja tango prigimčiai.

 

"Tango yra vienas" būtų išties neblogas lozungas, tačiau, turint galvoje egzistuojantį stilistinį nesuderinamumą, reikia pasirinkti kuris iš tų tango yra "tas tikrasis"... Apie tai kitame poste.

Komentuoti