Buenos Aires low season

2013 m. birželio 26-27 d., trečiadienis-ketvirtadienis, miercoles-jueves. Calle Junin entre Rivadavia y Bartalome Mitre, Buenos Aires.

Štai jau devynios dienos, kaip esu čia ir tik dabar prisėdau parašyti nors kokią ataskaitėlę. Problema yra ta, kad labai jau čia trūksta laiko. Maždaug 6-8, net 10 val per dieną užima milongų reikalai, bent kokias 6-7 val norisi pamiegoti, 2 val užima ispanų kalbos pamokos, bent 1 val komunikavimas internete. Dar reikia nusipirkti ir pasigaminti maisto arba nueiti pavalgyti, buitis ir t.t. O likusios valandos.... jų nedaug belieka. Todėl jokių įprastinių dienoraščių parašyti nepavyks, tas akivaizdu, geriausiu atveju tam tikrus fragmentus, pastebėjimus, epizodus, apibendrinimus.

Kaip visada, pirmosiomis dienomis visas dėmesys atvykus į naują, nepažįstamą miestą yra nukreiptas į tai, kaip susiorientuoti aplinkoje ir išmokti naudotis paprasčiausias dalykais: kur gauti vietinių pinigų, kiek kas kur kainuoja, kur pavalgyti, kaip naudotis vietiniu transportu ir kur jis yra etc. Ir, žinoma, susivokti kur išvis esi erdvėje ir kuriame (metų) laike. Pastarasis faktorius yra aktualus, kai supranti, kad pietų pusrutulyje birželio mėnesį su trumpomis rankovėmis nepavaikščiosi net subtropinėje zonoje. Na o saulė čia, kaip žinia, šviečia šiaurėje ir eina iš dešinės į kairę, tokiu būdu pradžioje apgaudama Europoje įprastus orientavimosi instinktus. Bendrai Buenos Airių koordinačių sistema yra stačiakampė-dekartinė, čia vieta nurodoma pasakant dviejų tiesių gatvių sankirtą stačiakampiame gatvių tinkle arba pasakant gatvę ir namo (įejimo) numerį (numeravimas taip pat turi tam tikrą sistemą). Atrodytų paprasta, tačiau vaikštant mieste instinktai gali apgauti lygiai keturiais būdais- tiek, kiek yra gatvių išeinančių iš kiekvienos sankryžos - ir jie tą daro visą laiką. Išsamiau panagrinėjęs gatvių pavadinimus, numerius (jie mažėja Rio de la Plata pusėn) šiaip ne taip prisiriši prie žemėlapio vietos ir krypties. Na bet dabar, po daugiau kaip savaitės, orientuojuosi visai neblogai ir naudojuosi transporto sistema nesunkiai (metro - subte, autobusas - collectivo, taksi).

Čia atvykau susipažinti su Buenos Airių didmiesčiu ir šokti tango. Panorėjau būti kuo toliau nuo Lietuvos ir lietuviskos tango aplinkos. Labiau tinkamos vietos pabėgti "nuo tango pas tango" šioje vienišoje planetoje matyt ir nėra. Be to, taip jau susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad net 5 metus norėjau čia atvykti, tačiau galimybė atsirado tik dabar, būtent 2013 m birželio mėn.

Taigi, atvykau į Buenos Aires per patį low season, t.y. tuomet, kai šiame (pietų) pusrutulyje yra žiema ir beveik nėra tango turistų. "Aukšti" tango sezonai yra maždaug rugpjūtis (dėl čempionato) ir lapkritis-balandis, t.y. pavasaris-vasara. Matyt todėl, kad tai yra populiariausias laikas imti atostogas Europoje. O birželio antra pusė yra matyt pats "žemiausias" sezonas iš visų įmanomų. Prieš važiuodamas turėjau abejonių, ar išvis verta tokiu metu čia važiuoti, tačiau čia gyvenantys tango žmonės mane įtikino, kad verta. Ir jie teisūs: man low season LABAI patinka, nors, įtariu, ne visi taip galvotų. Mat per tas 10 dienų, kurias praleidau čia (aplankiau gal 15 milongų, įvertinant tai, kad kai kuriose milongose buvau po kelis kartus) beveik nesutikau tango turistų iš Europos. Todėl šoku ir šiaip bendrauju su vietiniais šokėjai, t.y. portenjomis ( porteño - Buenos Airių gyventojas, uostietis). Kartais atrodo, kad aš čia vienintelis europietis! Iš europiečių per tas 10 dienų sutikau dvi tangueras iš Švedijos, iš kurių viena čia gyvena praktiškai pastoviai. Ir šiaip iš labai negausių tango turisčių teko sutikt vos kelias, kiek pamenu: iš JAV, N. Zelandijos, Australijos, Brazilijos, Kolumbijos, Bolivijos, Meksikos, Kinijos, Japonijos. O ar yra vyrų tango turistų be manęs net nežinau, visai gali būti, kad nėra :) Čia pripažintas moterų rojus :)

Milongose kuriose buvau (kol kas renkuosi netoli manes esančias, centre/pietuose) nėra perpildytos, kai kuriomis dienomis netgi apytuštės (vertinant vietiniais standartais, žinoma). Nors žiema ir turistų nebuvimas atrodytų yra pagrindinės priežastys, tačiau man kelios portenjos paaiškino, kad ne, pagrindinės priežastys yra (a) milongų yra daug ir (b) žmonės neturi daug pinigų. Na gal, nežinau... Milongos kainuoja nuo 25 ARS (Lo de Celia) iki 40 (Cachirulo, Lujos, Obelisco milongos kt.), t.y. pagal gatvės kursą apie nuo 10 iki 15 LTL Turistui tai visai normalu, nors kita vertus kelios milongos per diena kainuoja kokius 30 Lt plius 10 Lt vandeniui kavai + koke 10-20 Lt taksi, viso kokie 50 Lt per diena. Rytoj pradėsiu važinėti toliau, tai taksi pradės kainuoti daugiau.

Kadangi milongos turi vienos savaitės pasikartojimo ciklą, baigdamas šį pirmą postą, trumpai nupasakosiu trečiadienį. Tai jau antras trečiadienis kai einu ten pat, todėl tapo vos ne rutina.

Trečiadienio milonga Lo De Celia prasideda 18 val ir yra pasižymi konservatyvumu. Tai gana didelė milonga ir praktiškai pilna net šiuo "žemu sezonu". Joje gera aikštelė ir puiki audio sistema. Ji nėra populiari turistų ir jaunesnių žmonių tarpe, kadangi šios milongos lankytojai yra vyresni žmonės. Vyresni - reiškia gerokai vyresni nei aš, irgi nevisai jaunuolis, taip sakant :) Ši milonga labai gerai aprašyta Janis jos bloge Tango Chamuyo. Kita vertus, čia yra gera dvasia, matosi, kad visi tie senukai, seni milonguerai, jau daug metų čia renkasi, codigos yra nusistovėję, nors pastoviai atsiranda išsišokėlių, kurie šoka kortinas ar plepa šokio metu, tuo sukeldami kitų milonguerų burbėjimą. Man buvo didelė garbė ir įspūdis pašokti su senomis milongueromis čia, Lo de Celijoje. Iš karto pasijunta, kad jos puikiai žino kas yra tango ir ko jos iš to tango ir partnerio nori. Kažkaip iškart nusistovėjo geri santykiai su jomis, ir čia, ir vėliau kitose milongose. Nors šiaip žmonių čia daug, gal virš šimto, todėl vistiek tenka pašokti su palyginus nedaugeliu. Visi viską mato, stebi, keičiasi nuomonėmis, vėliau teko tuo įsitikinti. Žmonės šoka įvairiai, bet daugiausiai gerai. Yra senukų, kurie taip šoka milongas, kad oho! Ypač daro įspūdį Lo de Celiojoje (o ir kitose BsAs milongose) šokamos tropikalinės tandos ir visokie pasodobliai, o ypač rokenrolai, kuriuos čia puikiai šoka ir senas, ir jaunas. Pašokau cumbia ir pasodoble, buvo linksma, net pagalvojau nueit kur nors pasipraktikuoti rokenrolą, bet nežinau ar pavyks. Labai norėčiau, kad Vilniuje per milongas būtų šokamas rokenrolas. svingas. Beje, viena 50+ metų milonguera iš Lujos milongos sake, kad tango ji šoka 5 kartus per savaitę, o dar 2 dienas šoka roką (t.y. rokenrolą, dar čia vadinamą svingu) visai kitoje vietoje!

Taigi, paprastai pabūnu Lo de Celijoje nuo 19 iki 21:30 o po to einu naują tango vietą Buenos Airėse, vadinamą Obelisco tango, esančia nuo Lo de Celijos už kampo per kokius 200 m, ir ten būnu iki 1-2 nakties. Tokį ritmą man nustatė vilniečiams pažįstamas charizmatiškasis milonguero Pedro Sanches, su kuriuo ten buvau pirmą kartą ir kuris ateina trečiadieniais į Obelisco Tango milongą "Milongueando en el 40s". Tai naujai įrengta, moderni vieta, kai kas čia sako, kad perdaug moderni palyginus su klasikinėmis vietomis, tokiomis kaip El Beso ar Club Gricel, tarytum kokia pokylių sąlė. Ten vyksta milongos įvairiomis dienomis, tame tarpe ten iš Malcom Club persikėlė šeštadieninė Cachirulo milonga, o penktadieniais vyksta nauja milonga, kurią kai kas įvardina, kaip viena geriausių BsAs (joje dar nebuvau, eisiu). Trečiadienio milonga Obelisco yra ypatinga tuo, kad ten renkasi garsiausi BsAs milonguerai, tikros legendos. Kaip sakė viena tanguera, niekur kitur daugiau nepamatysi visų šitų žmonių vienoje vietoje, tik čia. Milongos šeimininkai yra garsūs milonguero Miguel Angel Balbi "Pepino" ir "Tito" Franquelo, ten pamatysi El Chino Perico, Chiche, Pato, Pedro Sanches, "Flaco" Dany, Coca y Osvaldo ir dar daug kitų, kurių vardų kol kas neatsimenu ir kurių nepažįstu. Muziką paprastai groja vienas seniausių ir žinomiausių BsAs DJų Carlos Ray (susipažinau, jis yra profesionalas, labai malonus žmogus, jis pasakojo, kad pradėjo DJauti budamas keliolikos metų, dar su vinilais).  Jo muzika Vilniuje ir Europoje grečiausiai nepatiktų, nes jis gana daug groja Troilo ir vėlyvos muzikos, tokios kaip Gobbi ar De Angelis/Larocca. 30-ujų ir ankstesnė muzika (Francisco Canaro, OTV) čia grojama išvis palyginus retai.

Kaip ir daugelis milongų šiuo metu, ši milonga nėra perpildytą, tačiau neabejoju, kad užėjus turistiniam sezonui, tai bus viena iš populiariausių vietų.
O man ypač malonu, kad šeimininkas Pepino mane jau pažįsta ir pasodina į, kaip jis pats sako, mano (!) vietą pirmoje eilėje. Aš turiu "savo" vietą tarp visų tų legendinių milonguerų! Žinoma, suprantu, kad laikinai, bet wow ....
Šioje milongoje, kaip ir Lo de Celijoje, turistų beveik nėra (buvo viena amerikonė). Portenjas nėra taip jau paprasta nukabeseinti, nors turint kantrybės visai įmanoma ir užmezgus pažintis, tampa labai jauku, nors užsimiršti netenka, cabeceo reikalauja tam tikros įtampos. Tenka šokti su portejomis daug, nors pvz. vieną kartą net 4 tandas iš eilės nesugebėjau pasikviesti ką norėjau, taigi sėdėjau.

Vietinės milongueros geria įspūdingai daug šampano (kaip ir vyrai, beje). Bendra atmosfera yra tokia tarytum senų pažįstamų klube, nors vyrai ir moterys sėdi atskirai ir bendrauja rateliais. Ypač malonus būna paprasto nuoširdaus bendravimo momentai, kurie su šampano kiekiu tampa vis intensyvesni. Pvz. viena milonguera man atskaitė paskaitą apie cabeceo meną, kad aš neturiu klaidžioti žvilgsniu kažkur ten per visą salę, o pasirinkti moterį ir ties ja koncentruotis. Tienes que sacar la mujer, sakė. O kita atsiprašinėjo, kad to šampano buvo daugoka ir galbūt ašis nėra tobula :) Beje, įdomu, kad čia beveik visi žmonės žino kur yra Lietuva ir kas tai yra.

Žodžiu, visi tie įspūdžiai neužmirštami. Šiam kartu tiek.