Maža tango planeta

Pamenu, senais laikais kartą netikėtai susitikęs savo draugą kažkokioje universiteto poilsiavietėję Kryme, sušukau, "o, koks pasaulis mažas!". Draugas mane iškart pataisė, sako, ne pasaulis mažas - tai inteligentijos sluoksnis yra plonytis.

Tango sluoksnelis šiame pasaulyje irgi yra plonas, ta žinau senai, nors kartais labai nusistebiu koks jis išties plonas yra. Manau pasaulinės tango bendruomenės branduolys yra vos keletas tūkstančių žmonių, išsibarsčiusių visoje planetoje. Todėl nenuostabu, kad turėti bendrų pažįstamų nėra joks stebuklas. Ir vistik... Štai keletas nesenų patirčių čia Buenos Airėse.

Pirmas susitikimas: Raquel

Kai važiavau į Buenos Aires, neplanavau sau pirkti jokių batų, nes mane visai tenkina tos dvi poros, kurias turiu. Tačiau kažkuriuo momentu nuomone pakeičiau, kadangi čia, į milongas pradėjau vaikščioti su tais pačiais batais, kuriais ir šoku. Tam yra priežasčių. Viena iš jų - patogumas, kai nėra reikalo kaskart persiauti. Bet šiaip, vyrai, ypač milonguerai, čia iš viso vengia vaikščioti su batų maišeliais ir persiavinėti batus. Toks tarytum nelygis, nors niekas man to nesakė. Reikia normaliai, oriai ateiti į milongą, pasisveikinti su šeimininku, tave nuves į vietą, be jokių ten persiavinėjimu prie įėjimo (spec. vietos tam nelabai yra). Beje, moterims tas galioja mažiau, nors irgi, perdaug nesafišuodamos, jos persiauna dažnai tiesiog salėje. Vyrai irgi taip daro, bet žymiai rečiau ir ne prie visų.

Taigi, pagalvojau tos dvi poros nors ir tvirtos, greit susinešios, reikia dar vienų. Nuėjau į kelias batų parduotuves, pirmą dieną nieko neišsirinkau. Kita dieną nuėjau į Raquel Shoes parduotuvę San Telme. Raquel Shoes man yra labai gerai pažįstamas tango batų prekinis ženklas, čia Buenos Airėse labai reklamuojamas ir gerai žinomas, taip pat ir Europoje. Kažkada daugiau nei prieš 4 metus pirkau vienus Raquel Shoes batus Vokietijoje, rankų darbo, labai aukštos kokybės. Pašokau kažkiek, labai geri bet buvo mažoki, todėl pardaviau juos Rimantui. Pastarasis jais šoka iki šiol ir, kiek žinau, labai brangina (tarnauja beveik 5 metus!).

Taigi, nueinu į Raquel Shoes, duris atidaro moteris, kurią pasirodo puikiai pažįstu iš Cachirulo ir Lujos milongų, kur šokome daug puikių tandų. Ji man jau tada, milongoje, minėjo, kad dirba parduotuvėje. Jos vardo neįsiminiau. Netikėtai ją susitikęs labai nudžiugau, kad štai pažįstama pardavėja man padės išsirinkti batus. Bet pasirodė, kad ji ir yra pati Raquel, viso šito verslo savininkė! Pasirodo aš jau 5 metus žinojau jos vardą neakivaizdžiai, bet kas būtų pagalvojęs, kad ta puikioji milonguera, su kuria atsitiktinai susipažinau Buenos Aires milongose ir yra toji pati Raquel, kuri sukūrė tarptautinį tango avalynės verslą! Nesvyruodamas užsisakiau batus pas ją.

Antras susitikimas: bendri draugai tarp antipodų

Čia milongose teko susipažinti su australiete ir su naujazelandiete. Pasirodė turim bendrą draugę, žinomą tango muzikos ekspertę Fifi, iš Brisbane, Australija. Su pastarąją susipažinau rudenį Italijoje, La Experiencia Milonguera tango maratone, kur ji atvyko pašokti tango (iš Australijos!). Pagalvojau, nieko sau, atsitiktinai (hmm, nors gal ir neatsitiktinai) susitinka du žmonės Buenos Airėse ir pasirodo turi bendrų draugų kitoje planetos pusėje (antipoduose). Ir perduoda linkėjimų.

Trečias susitikimas: Portlandas

Kaip žinia, amerikietiškas, kaip, beje, ir angliškas tango toki gražu nevisada atitinka Buenos Airių tango "standartą". Bet teko pašokti su viena amerikiete, kuri šoko puikiai, Buenos Aires stiliumi. Paklausiau, ar tik ne iš Portlando, kadangi žinojau, kad būtent ten yra šokama milongueriškai. Pataikiau iš pirmo karto: ji išties iš Portlando kur, žinoma, turim bendrus pažįstamus Miką ir Antje Kalinauskus, Vilniuje puikiai žinomus ir dabar gyvenančius Portlande.

Ketvirtas susitikimas: diasporos ryšiai

Gricel klube, milongoje La Cachila šokau, su jauna puikia šokėja, urugvajiete iš Montevideo, bet kuri, beje, tango šokti išmoko Buenos Airėse. Kai pasisakiau esąs iš Lietuvos, ji iškart pasąkė, kad pažįsta tokį lietuvį, Eduardo Slekis, su kuriuo gyveno gretimai Montevideo. Davė savo kortelę ir paprašė ją perduoti Eduardo (jis mums dar žinomas kaip Eduardo Gimenez), kartu su linkėjimais.

Tango sluoksnelis yra išties labai plonas, čia visi vienas kita pažįsta daugiausiai per vieną bendrą draugą.