Kokią muziką groja Buenos Aires milongose?

Turėjau parašyti apie tai, nors kažkuria prasme tai "techninis" klausimas. Iš karto atsiprašau nepašvęstųjų į tango muzikos subtilybes :)

Trumpas atsakymas: Buenos Aires milongose grojama "tradicinė", "klasikinė", "tikroji" (ar kaip kitaip ja bepavadinsi) tango muzika, iš esmės tokia pati, kaip kad mes grojame milongose Lietuvoje. Kita vertus, muzikos parinkimas Buenos Aires milongose yra pastebimai kitoks, nei esame įpratę Lietuvoje ir bendrai Europoje.

Nereikia nė sakyti, kad populiariojo Astoro Piazzollos ar Gotan Project ir panašaus "neotango" Buenos Airėse gali išgirsti nebent sekmadieniame San Telmo blusų/senienų turguje. Bet tik ne milongose. Dabar tai mūsų, tango turistų, visai nestebina, tačiau jei vaizduotėje grįžtume laike atgal kokius 5-6 metus, tai mes europiečiai Buenos Airėse (ir ypač argentiniečiai Europoje) tuomet, matyt, būtume patyrę tikrą kultūrinį šoką, mat Europos milongose tais laikais grodavo nežinia ką ir tai vadindavo tango.

Per mėnesį ne kartą teko girdėti žinomus Buenos Airių tango DJus. Išvardinsiu tuos, kuriuos pamenu. Senoji karta: Carlitos Rey (Cachirulo, Obelisco miercoles), Dany Borelli (Lo de Celia), Mario Orlando (La Marshal). Jaunoji karta, kai kurie visai jaunučiai: Brian Mujica (El Maipu, Lujos), Vivi La Falce (Obelisco viernes), Lucia Plazaola (El Beso domingos).
Ne turistiniu sezonu DJai groja muziką vietiniam skoniui, o ne margai tarptautinei tango miniai. Iškart krenta į akis (ausis) tai, kad Buenos Airių milongose labiau groja Aukso amžiaus, t.y. 1935 m. ir vėlesnę muziką iš 40-ųjų ir 50-ųjų, Retai tekdavo išgirsti Francisco Canaro ar Orquesta Tipica Victor muziką iš 30-ųjų, paprastai kokią vieną-kitą tandą, jau nekalbant apie senesnę Guardia Vieja muziką iš 20-ųjų ir 30-ųjų, tos neišgirsi išvis. Paprastuosius ritmus dažnai groja Edgardo Donato ar Enrique Rodriquez orkestrai. Canaro milongas, žinoma, išgirsi dažnokai, bet paprastai mišriose tandose su kitų orkestrų milongomis. Pačios milongų tandos grojamos palyginus retai ir nebūtinai reguliariai, dažniausiai bent po kokių trijų tango tandų. Francisco Canaro muzika tandose gali būti grojama neįprastai, pavyzdžiui gali išgirsti "Poema" (su Roberto Maida iš 30-ųjų) vienoje tandoje su "Gricel" (su Eduardo Adrian, iš 40-ųjų), kas yra gana skirtinga muzika. Dabar net nebepamenu, ar daugiau, nei vieną Canaro tango tandą išvis yra tekę girdėt kurioje nors milongų.

Visa tai skiriasi nuo europietiško (ir lietuviško) skonio, kuriam milonga be Canaro ar Carabelli yra ne milonga, o De Angelis vis dar laikomas prasto skonio muzika. Yra tekę būti Europos milongose, kur buvo grojama vos ne trečdalis, jei ne daugiau, senosios tango muzikos, t.y. iš 30-ųjų pradžios. Tai būtų labai neįprasta Buenos Aires milongose. Manau, taip yra todėl, kad dar daug buenosairiečių prisimena gyvą tango orkestrų grojimą 50-aisiais, ir 60-aisiais, jie su ta muzika užaugo, prie jos prisirišo, na o 30-ųjų ir ankstesnė muzika matyt jiems yra tiesiog sena muzika, panašiai kaip mums Šabaniauskas ar Dolskis. O mes, europiečiai, susipažinome su tango per įrašų kolekcijas ir skaitydami knygas, tų epochų nėra mūsų kraujyje, todėl ir mūsų pasirinkimas yra kiek kitoks.

Šalia mums įprastų populiariųjų D'Arienzo, Di Sarli, Tanturi, Demare, Biagi, Calo, Troilo (ankstyvų instrumentinių) ir kitų gabalų, palyginus labai daug grojama Anibal Troilo su Francisco Fiorentino, bent po kelias Osvaldo Pugliese tandas per milongą. Kai kurie DJai (ypač Carlos Rey) milongos pabaigoje vos ne ištisai groja vėlyvus, 50-ųjų Anibal Troilo, Carlos Di Sarli, Alfredo Gobbi bei Alfredo De Angelis. Beje, net keli žmonės man įvardino Alfredo De Angelis orkestrą su daininku Oscar Larroca kaip Buenos Aires milongų hitą. Žr. pvz: Alfredo de Angelis su dainininku Oscar Larroca tango iš 1958 "Como nos cambia la vida":

Tai neįprasta. Palyginu su nesenai europietiškame feisbuke matytą grasinimą (juokais), kad jeigu kažkas kažko nenustos daryti, jam iš keršto bus grojamas De Angelis... arba kad kažkam De Angelis sukelia jūrligę! Manau, kad tai yra tam tikra snobizmo apraiška. De Angelio atveju tai atėjo iš pačių Buenos Aires, kur kažkada De Angelis iš tiesų kažkodėl buvo nemėgiamas ir pravardžiuojamas "karuselių muzika" (žr pvz. interviu su Mario Orlando). Atrodo čia Europoje kartais siekiama būti "šventesniu už popiežių", kaip ir keletas kitų panašių mitologinių prietarų, pvz. kad atseit negalima groti tango "Adios, muchachos" arba netgi valso "El aeroplano", nes tai kažkaip susiję su Gardelio mirtimi. Europoje nedažnai išgirsi, kad kažkas mėgsta Troilo, nors išties pvz. 40-ųjų Anibal Troilo su Francisco Fiorentino yra tipiška Buenos Airių šokių muzika, tą sakė dar Rubenas.

Kita vertus gaila, kad buenosairiečiai taip nustūmė į šoną savo senają muziką, netgi susidarė įspūdis, nepratę pagal ją šokti. Kartą šokau Canaro tandą (tokią, Vilniaus požiūriu, gana įprastą) ir partnerės paklausiau, ar jai patinka muzika. Sakė, nelabai, jai reiktų labiau nostalgiškos ir romantiškos, čia per paprastas ritmas. Pabaigus tandą ji kiek su nuostaba pasakė, kad jai visai patiko. Čia aš supratau, kad vietiniai šokėjai tiesiog retai šoka ar nėra pripratę prie tokio paprasto "kanariško" muzikalumo, jiems duok muzikos, kurioje daug aistrų, pauzių ir kadencijos (ko nėra senojoje muzikoje). Beje, buenosairiečių šokime išties jaučiasi daug tos aistros ir kadencijos, dabar manau, kad tai yra muzikos poveikis. Vietinės šokėjos kažkaip "glamonėja" tą muziką ir ta savybė skiria buenosairietišką šokimą nuo europietiškojo, šaltesnio.

Man padarė didelį įspūdį tai, kaip Buenos Airių šokėjai domisi ir nusimano apie tango muziką, tai yra dažna pokalbių tema, žmonės turi savo mėgiamus tango orkestrus, turi susiformavusį skonį. Jie žino savo mylimus tango ir moka jų žodžius mintinai, garsiai dainuoja ir šokdami (į ausį!), ir sėdėdami ir gerdami šampaną. Tiek vyrai, tiek moterys. Tiek milongų lankytojai, tiek padavėjai (kurie, beje, dažnai irgi yra tanguerai). Ir jie taip pat labai gerbia išmanymą šitoje srityje. Išmanydamas tango muziką gali padaryti įspūdį. Kai aš vieną kartą pietų metu pokalbyje su senu milongueru įvardinau fone grojusį tango, jis paspaudė man ranką. Pasakė, kad čia vienas iš jo mylimiausių tango, Miguel Calo "San Souci":
 

Mano girdėta buenosairietišką milongų muzika europiečiams nebūtinai patiktų, DJus greičiausiai sulauktų nemažai raukymosi, nes nemaža dalis tos muzikos būtų tiesiog negirdėta. Žinoma, DJus nelygu DJuj, taip yra ir Buenos Airėse, kiekvieno muzikos pasirinkimai yra šiek tiek skirtingi. Bet yra labai daug "budinčių" tandų, grojamų visų DJų, tokių kaip D'Arienzo/Echague (TOTW),  Troilo instrumentalai (TOTW) ir Tanturi instrumentalai (TOTW)populiarieji Miguel Calo gabalai (TOTW), energingos Di Sarli 1939-1940 tandos, pvz su "La Shusheta": 

Per vieną vakarą aplankius kelias milongas yra dideli šansai tą vakarą pašokti tą pačia tandą kelis kartus.

Bendrai muzika Buenos Airėse man patiko. Priėmiau Buenos Aires tokį, koks yra, be išankstinių nuostatų. Man čia šiaip viskas patiko, net tie dalykai, kurie galimai nepatiktų Europoje. Kas aš toks, kad niurnėčiau gavęs šokti pagal pvz man negirdėtus Pugliese tango. Čia išvis neteko girdėti jokio niurnėjimo, kritikos ar neigiamo atsiliepimo apie muziką ar DJus, nors objektyviai vertinant nepasitenkinimui vietos buvo. Pavyzdžiui vieną kartą El Beso (muzika Carlos Rey) po ketvirto tango nenuskambėjo kortina. Po pauzės pradėjo groti pakartotinai paskutinį jau nuskambėjusį tango! Žinoma, įvyko klaida. Ir ką jūs manot? Visi pastovėjo ir ... pradėjo šokti tą tango ir šoko iki galo be didelių diskusijų. Kitą kartą "La Cumparsita" nuskambėjo milongos viduryje. Nežinau, gal atsitiktinai, bet tai buvo Troilo "La Cumparsita" Troilo tandoje. Kažkaip niekas to nestandartinio įvykio nesureikšmino. Nors vistik galbūt aš esu naivus, nes paskaičius aukščiau minėtą Mario Orlando intrevių, Buenos Airių tango DJai irgi patiria kritiką, stresą, nepasitenkinimą ir kartais dėl to nutraukia savo veiklą. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Tai nedėkingas darbas, visiems vistiek niekada neįtiksi. Išskyrus mane. Jei muzika normali, man įtiksi visada :)

Beje, dėl taisyklių. Daug iš jų yra gana sąlyginės ir yra pagrįstos europine tango mitologija, kuomet stengiamasi būti "šventesniu už popiežių". Pavyzdžiui "La Cumparsita" milongos pabaigoje. Štai trečiadienio Obelisco milongoje, organizuojamoje senųjų milonguerų, DJ Carlos Rey milongą visada pabaigia ne "La Cumparsita" o kievieną kartą vis ta pačia Anibal Troilo tanda su "A bailar" pabaigoje:

O tada pritemdomos šviesos. Pats girdėjau, kaip organizatorius Miguel Angel Balbi "Pepino" aiškino kodėl taip yra. O dabar, išsivertęs "A Bailar" dainos žodžius, suprantu, kad tai išties idealus milongos pabaigos tango.

Daug DJų nesilaiko labai griežtai schemos TTVTTM, tango tandų būna ir po daugiau. Vieni groja tris,kiti - keturis valsus tandoje (3 valsai dažniau). Bet 4 milongų tikrai nebūna. Girdėjau Carlos Gardel tango panaudotą kaip kortiną (galbūt tame buvo kažkokia speciali prasmė, visi žino, kad pagal Carlos Gardel nešokama, tačiau tai vistik tango). Mario Orlando La Marshal (gėjų) milongoje kartais pagroja netango ("tango elektroniką"), tiesa tuomet negroja kortinos. Pradžioje buvau kažkiek sumišęs, tačiau įvertinant tai, kad gėjų milonga yra ir šiaip netradicinis dalykas Buenos Airių tango pasaulyje (nors vyksta jau 10 metų!), ir joje gali pamatyti šokant panašiai kaip Europoje, visumą priėmiau kaip natūralų dalyką. Vistiek daugelis tandų buvo tiesiog gera tradicinė tango muzika.

Būtent čionykščiai DJai, tokie kaip Carlos Rey ar Mario Orlando ir yra tie žmonės, kurie sukūrė šiuolaikinio tango DJavimo sąvokas ir tradicijas, tokias kaip tandos, kortinos, milongos energetika, jie edukuoja ir auklėja tango bendruomenę, prisitaiko prie jos skonių, bet tuo pačiu ją ir formuoja.

Ir kuria taisykles. Mes esame tik pasekėjai, adeptai.