Muzika varžo laisvę ?!

Netyčia prisiminiau viena pokalbį, kuris įvyko jau senokai bet kuris dabar, prisiminus, sukėlė visokių minčių ir net juoko.
Kartą svečiuose viešėjo geras draugas, profesorius ir rytų kultūrų žinovas. Įsikalbėjome apie šokius. Pasirodo jis ne taip jau senai keliavo po Pietų Ameriką ir matė kaip ten žmonės šoka salsą. Jam tai padarė gilų įspūdį. Paprašė pamokyti salsos. Ka gi, pamokyti tai pamokyti. Uždėjau muzikos ir pradėjau aiškinti kas yra salsos bazinis žingsnis. Uno, dos, tres ... cinco, seis, siete ..., kaip įprasta. Nėra kito būdo šokti salsą, karibų šokius, o taip pat lindyhopą ir šiaip svinga, nežinant vadinamojo bazinio žingsnio, kas yra ne kas kita, kaip tam tikra pasikartojanti ritminė struktūra, tiksliai pagal muzikos struktūra, dažniausiai skaičiuojant iš 8.

Taigi, bandžiau draugą išmokyti žingsniuoti salsos bazinį žingsnelį. Tik žingsniuoti, pagal muziką, jokių figūrų, jokių sukinių, nieko. Gavosi nelengvai. Nieko stebėtino, pradžioje visiems taip būna. Išgirsti muzikos struktūrą ir ją susieti su pasikartojančiais kūno judesiais nėra taip paprasta. Ne visiems pavyksta net ploti į ritmą. Po kurio laiko, po (sėkmingų ir nelabai) bandymų, mano draugas pareiškė, kad ta būtinybė žingsniuoti pagal bazinį žingsnį prieštarauja jo asmenybei nes varžo jo laisvę, jo laisvą pasirinkimą kaip interpretuoti muziką!!!

Tas mano draugas yra tokio hipiško nusiteikimo, iš post-hipinės kartos. Be to, jis yra intelektualas ir moka argumentuoti. Jis čia pat išvedė teoriją, kad jo hipišką natūra išvis nepriima jokių per prievartą uždedamų kultūros sąlygotų struktūrų, tokių kaip konkretūs šokiai, pvz. salsa ar menuetas (!). Jis nori interpretuoti muziką taip, kaip jam patinka, laisvais, tik spontaniško įkvėpimo valdomais judesiais. O būtinybė žingsniuoti bazinį salsos žingsnį yra prievarta!

Tąkart ginčas buvo karštas ir intelektualus, nes buvo išgerta nemažai alaus. Tuomet man taip ir nepavyko jo įtikinti, kad pagal salsos muziką reikia šokti salsą o ne diskotekinį ar hipišką freestyle.

Dabar, beveik po metų, prisiminęs tą pokalbį ir juokiausi, ir susimasčiau. Išties, ta nuoroda į hipiškumą gali turėti prasmės. Juk naujasis pasaulis, kurį pažįstame, atsirado po karo, o prieš visuomenines konvencijas maištaujantis hipių judėjimas sako prasidėjo 60-ųjų viduryje, nors užuomazgos matyt buvo jau 60-ųjų pradžioje. Ir matyt Aukso amžiaus socialinių šokių kultūra išties prapuolė kartu su 60-ųjų maištu prieš visokias kultūrines "prievartines" struktūras. Dar Jacko Keruako bitnikai (40-ųjų pabaiga) žavėjose džiazu, tai buvo svingo epocha. 50-ųjų pabaiga buvo kaip tik tas laikas, kai pradėjo keistis iki to vyravusi ir labai rafinuota socialinių šokių kultūra, visame pasaulyje: Buenos Airių tango, įvairios amerikietiškų svingo šokių atmainos, foxtrotas. O 60-aisiais jau nieko nebeliko (tiesa sakant liko mambo ir karibų šokiai, bet tai šiek tiek kita tradicija).

Tango beveik prapuolė 50-ųjų pabaigoje, o 60-aisias atsirado iki tol negirdėtas sceninis tango, kurio socialiai niekas nešoko. 50-aisiais paplito rokenrolas, labai struktūrizuotas socialinis svingo tradicijos šokis, anksčiau vadintas boogie. 

Jis dar nieko iš esmės nekeitė, šokio stiliai keistėsi, bet socialinio šokimo principai liko tie patys. Bet 60-ųjų pradžioje atsirado žymiai primityvesnis tvistas. Senieji lindyhoperiai sako, kad kai atsirado tvistas, žmonės nustojo "normaliai" šokti.

Ir dar vėliau pradėjo psichodeliškai šokti pagal psichodelinę muziką. Čia akivaizdžiai vyrauja siekis interpretuoti muziką individualiai.

O toliau hipiai su savo maištu ir t.t.  Taip atsirado freestyle šokimas, kurį mes pažįstame iš diskotekų ir mokyklų šokių. Jeigu dar ir stengiamasi judėti į muziką (nepersistengiant), tai nesivarginama turėti jokios stilingos judesių sistemos. Tas ir nebūtina, dabartiniai šokiai nereikalauja partnerio.

Taigi, klasikinė prieškario socialinio šokio kultūra buvo sunaikinta maišto prieš dalykus, varžančius laisvę ir saviraišką !? Mes, tie kurie šoka tango, svingą, salsą, pasirodo esame linkę prisiimti dalykus, varžančius mūsų asmenybės ir saviraiškos laisvę! (negaliu patikėti, kad pats tai parašiau).

Ar tai reiškia, kad pasaulis vėl kaip nors keičiasi, šįkart ne laisvėjimo linkme, o atvirkščiai? Juokauju...

P.S.
Beje, matyt tango atrodo kaip mažiausiai laisvę varžantis iš visų šokių (neturi bazinio žingsnelio). Įdomu prisiminti dar nesenai vyravusį dažnai sutinkamą tango šokio kombinacijų laisvą nesusiejimą su muzika, ne vien tik pamokose, bet ir socialiniame šokime, t.y. milongose. Matyt taip būdavo maištaujama prieš asmens lasvės varžymą :-) Bet šiaip tai vistiek toks šokimas būdavo priimamas kaip normalus tango, nors pvz negaliu įsivaizduoti salsos ar lindy šokamo ne pagal griežtą muzikos struktūrą.