La noche que te fuiste

Yra tango, kurių negali pamiršti. Jie tau tampa ypatingi, ir nevisada aišku kodėl. "La noche que te fuiste" yra neabejotinai kaip tik toks. 

1945-aisiai tango mádos buvo lyrikos ir dramos pusėje. Tiesa sakant, tango tekstai visada buvo pilni dramos, kančios ir meilės ašarų, José María Contursi tekstas, kurio pažodinį vertimą į lietuvių kalba pristatau žemiau, yra ne išimtis.  

Paprastai naujų pasirodžiusių tango įrašai pasirodydavo grupėmis, kai vos vieno ar kelių mėnesių laikotarpyje kartais 3 skirtingi orkestrai įrašydavo savo versijas. "La noche que te fuiste" pirmiausia 1945 m. vasario 20 d. įrašė Miguel Caló su dainininku Raúl Iriarte. Matyt ne viskas ėjosi idealiai su įrašo populiarumu, nes Aníbal Troilo savo versiją su daininku Floreal Ruiz įrašė po beveik 4 mėnesių. Daugiau šio tango niekas neįrašinėjo, išskyrus patį Troilo 1967 m. Galbūt todėl, kad geriau vistiek nebūtų pavykę.

 

La noche que te fuiste (Vakaras, kai išėjai)

Žodžiai: José María Contursi

(pažodinis vertimas E.D.)

A veces,
cuando en sueños tu imagen aparece,
radiante y fugaz como un rayo de sol,
siento que tus manos entibian las mías
trémulas y frías... ¡y hablas de tu amor !
Entonces lentamente mi espíritu adormeces,
arrullo sutil de una vieja canción,
aquélla que cantabas cuando tú eras mía,
fantasma febril que se aleja burlón.

La noche que te fuiste
(más triste que ninguna)
palideció la luna
y se tornó más gris la soledad...
La lluvia castigando mi angustia en el cristal
y el viento murmurando : Ya no vendrá más.
La noche que te fuiste
nevó sobre mi hastío
y un hálito de frío
las cosas envolvió...
Mis sueños y mi juventud
cayeron muertos con tu adiós...
La noche que te fuiste
se fue mi corazón...

Más fuerte que tu olvido,
el tiempo y la distancia,
se ensaña, tenaz con mi desolación,
el remordimiento de todo el pasado
¡todo mi pasado trágico y burlón !
Por eso cuando en sueños tu imagen se agiganta
y entonas sutil esa vieja canción,
yo vuelvo a ser entonces el de aquellos días,
radiante y feliz como un rayo de sol.

Kartais,
kai sapnuose tavo atvaizdas pasirodo,
spindintis ir efemeriškas kaip saulės spindulys,
jaučiu kaip tavo rankos šildo manąsias
drebančias ir šaltas... ir kalbi apie tavo meilę!
Tuomet iš lėto mano dvasią migdai,
senos dainos lopšine švelnia,
ta pačia, kurią dainuodavai kai tebebuvai mano,
neramus, kvatojantis tolyn, vaiduokli

Kai išėjai, tą vakarą
(liūdnesnį už bet ką)
išblyško mėnulis
ir vienatvė tapo dar pilkesnė....
Lietus mano kančią įkalino stikle
ir vėjas sušnibždėjo: ji negriš.
Ta vakarą kai išėjai
Apšerkšnijo mano nuovargis
ir šalčio dvelksmas
apgaubė viską...
Mano svajonės ir mano jaunystė
mirė kartu su tavo sudiev...
Kai išėjai, tą vakarą
Išėjo ir mano širdis...

Stipresnis nei tavo užmarštis,
laikas ir atstumas,
Be gailesčio kankina, susikibęs su vienatve,
apgalestavimas dėl praeities,
tos mano tragiškos ir sarkastiškos praeities!
Todėl kai tavo atvaizdas sapnuose išauga
ir tu dainuoji palengva tą seną dainą,
vėl tampu tuo, kuo buvau tuomet,
spindintis ir laimingas kaip saulės spindulys.